Septintojo dešimtmečio pabaigoje Vakarų visuomenėje hipių kultūra pasiekė aukščiausią tašką. Jos atstovai laikėsi pacifistinių pažiūrų ir dainavo meilę. Būtent šios ideologijos įtakoje užaugo Naujosios Zelandijos menininkė Kim Grove. Kai jai buvo 19 metų, ji leidosi į kelionę aplink pasaulį. O po šešerių metų Kim apsigyveno saulėtoje Kalifornijoje. Vieną dieną ji nuėjo į slidinėjimo klubą Los Andžele, kur pastebėjo vyrą, kurį pamačiusi jos širdis pradėjo plakti greičiau. Roberto Casali – gražus italas ir sėkmingas inžinierius – iš pradžių nekreipė dėmesio į jauną ir kuklią merginą. O Kim buvo gėda žengti pirmąjį žingsnį ir atvirai jį pažinti. Vietoj to ji pradėjo piešti ant servetėlių mielus paveikslėlius, kuriuose vaizduojama maža mergaitė su strazdanomis ir tamsiaplaukis berniukas, patenkantys į juokingas situacijas slidinėjimo trasoje, ir siųsti juos Roberto.

„Pradėjau piešti piešinius, kad išreikščiau, kaip jaučiuosi...“ – vėliau sakė Kim. – Pirmiausia nupiešiau lašelį, kuris tapo mergina, tai turėjau būti aš. Ji patyrė visus šiuos fantastiškus jausmus. Tada nupiešiau dar vieną lašą – berniuką, kuris buvo šių jausmų priežastis.

Nuotraukos padarė Roberto didžiulį įspūdį ir, žinoma, jį sužavėjo jų autoriaus asmenybė. Jis pakvietė Kimą į pasimatymą ir labai greitai įsimylėjo šią talentingą merginą, kuri taip subtiliai jaučia meilę. Visas nuotraukas, kurias ji jam atsiuntė, jis kruopščiai išsaugojo. Roberto atrodė, kad šios jaudinančios „išpažintys“, padaryti ant mažų popieriaus lapelių, yra tikras lobis, kurį jam pasisekė gauti dovanų. Susigėdusi Kim atmetė savo komplimentus: ji nematė juose jokios vertės, išskyrus tai, kad jie padėjo jai susitikti su svajonių vyru. Tačiau Roberto buvo pasiryžęs padėti savo mylimajai iki galo realizuoti jos nuostabią dovaną. Jis susitarė su savo draugu, Los Angeles Times žurnalistu, ir 1970 m. sausio 5 d. Kimo darbas pirmą kartą buvo išspausdintas paskutiniame populiaraus amerikiečių laikraščio puslapyje.

Publika susižavėjo Naujosios Zelandijos menininkės komiksais – apie juos pradėjo kalbėti visa Amerika. Netrukus karikatūrinės įsimylėjėlių nuotraukos buvo pradėtos spausdinti ne tik laikraščiuose, bet ir ant suvenyrų – puodelių, kalendorių, atvirukų, magnetukų, marškinėlių, servetėlių ir net žaidimų kortelių. Išpopuliarėjus serialui „Meilė yra...“, buvo išleistas filmas „Meilės istorija“, sukurtas pagal to paties pavadinimo Erico Siegelio romaną. Jos šūkis buvo frazė, stipriai primenanti romantiškas Kim Grove žinutes: „Meilė yra... kai nereikia atsiprašyti“.

Tuo tarpu Kim ir Roberto santykiai perėjo į naują lygmenį. Vyras pasipiršo savo mylimajai. Tačiau prieš sutikdama ji paėmė iš jo vieną pažadą. „Mano tėvas mirė, kai buvau jaunas“, - sakė Kim. „Taigi, kai Roberto paprašė manęs tekėti už jo, sutikau, bet pasakiau: „Kad ir ką darytum, nemirk dėl manęs“. Jis nusijuokė ir pažadėjo pabandyti“.

Jų vestuvės įvyko 1971 metų liepos 24 dieną Naujojoje Zelandijoje. Jie apsikeitė įžadais po mažos bažnyčios, kurioje prieš 35 metus buvo susituokę Kim tėvai, skliautais. Savo vestuvinį įvaizdį atlikėja užbaigė žaviu ramunėlių vainiku, o toks pat aksesuaras netrukus pasirodė ir ant jos garsiųjų komiksų herojės. Taip jaudinamai Kim „dokumentavo“ viską, kas nutiko jos gyvenime su Roberto: laikui bėgant dailininkės animacinių filmų personažai žinojo visus tėvystės džiaugsmus (1971 m. Kim pagimdė du sūnus) ir išmoko kurti bendrą gyvenimą ir būti laimingam, nepaisant visko!

1972 m. sausį Roberto sukurtas Minikim licencijavo komiksus „Love is...“, kurie ir toliau populiarėjo. Vėliau jie buvo išleisti 50 pasaulio šalių.

Tačiau 1975 metais Kimo ir Roberto šeimyninė laimė sukrėtė: vyrui paskutinėje stadijoje buvo diagnozuotas vėžys. Tai buvo didžiulis smūgis porai. Menininkė atidėjo darbą prie serialo „Meilė yra...“ ir visiškai atsidėjo savo vyro priežiūrai. Siekdama nenuliūdinti komiksų gerbėjų, ji paprašė anglų animatoriaus Billo Asprey nupiešti jai animacinius paveikslėlius naudojant jos slapyvardį. O ji pati dienas ir naktis praleisdavo ligoninėje šalia savo mylimojo. „Kitus metus praleidau ieškodama gydymo, stengdamasi, kad jis [Roberto] nepatektų į blogas naujienas“, – prisiminė ji.

Gydytojai nusprendė vyrą operuoti, tačiau perspėjo porą, kad net jei operacija prailgins vyro gyvenimą, jis vis tiek liks nevaisingas. Tada Kim ir Roberto, svajodami apie kitą vaiką, nusprendė užšaldyti vyro genetinę medžiagą, kol šis eina prie chirurgo stalo. Deja, operacija teigiamų rezultatų nedavė. 1976 metais Roberto mirė, o komiksuose „Meilė yra ...“ liko tik mergina Kim ir antkapis.

Kim sunkiai išgyveno šią netektį. Ir vis dėlto ji nusprendė išpildyti bendrą svajonę su Roberto ir pagimdyti vaiką, naudodama savo mylimojo genetinę medžiagą. Praėjus 16 mėnesių po vyro mirties, Kim tapo berniuko Milo mama. Šis įvykis atsispindėjo menininko komiksuose: naujajame atviruke mergina stovėjo šalia vežimėlio, o prierašas skelbė: „Džiaugiamės galėdami pristatyti Milo Casali. Tėvai: Kim ir Roberto (po mirties, naudojant dirbtinį apvaisinimą).

Gerbėjai pradėjo sveikinti savo mylimą atlikėją, o britų laikraščiai Milo praminė „stebuklingu vaiku“. Tačiau buvo ir smerkiančių Kim poelgį: religinė bendruomenė ir Vatikano atstovai teigė, kad menininkė neturi teisės gimdyti vaiko iš mirusio sutuoktinio, nes tai prieštarauja krikščioniškajai moralei.

Į kritiką Kim atsakė: „Mes su Robertu labai norėjome savo dviem sūnums padovanoti brolį ar seserį. Dabar gydytojų rūpesčio ir kantrybės dėka tai tapo įmanoma: gavau dar vieną priminimą apie savo nuostabų vyrą... Jo mamos ir tėčio meilės dėka čia malonu. Jei kas nors tai smerkia, vadinasi, pasaulis prarado saiko jausmą. Prieš Roberto mirtį bandėme susilaukti kūdikio dirbtinio apvaisinimo būdu.

Netrukus Kim su sūnumis persikėlė į Australiją ir nusipirko fermą netoli Sidnėjaus, kur pradėjo veisti arabų arklius. Ji mirė 1998 m., o jos sūnus Stefano perėmė Minikimą. Kim niekada negrįžo į serialą „Meilė yra...“, tačiau Billas Asprey tęsė savo darbą. Iki 1978 metų anglų animatorius laikėsi nespalvoto komiksų kūrėjo stiliaus, tačiau tada nusprendė surizikuoti ir išleido pirmąsias spalvotas nuotraukas apie berniuko ir mergaitės meilę. Sirgaliai juos pasitiko entuziastingai. Nuo tada – daugiau nei 40 metų – Billas Asprey kasdien nuo pirmadienio iki šeštadienio piešia po vieną paveikslą „Meilė yra...“. Menininkas prisipažįsta, kad įkvėpimo semiasi ne tik iš serialo kūrėjo meilės istorijos, bet ir iš šimtų tūkstančių kitų žmonių, siunčiančių jam laiškus iš viso pasaulio.

Įdomu tai, kad Billas ilgą laiką neįtarė, kad turkų kompanija Dandy Sakiz pradėjo gaminti kramtomąją gumą „Love is...“ su savo komiškais intarpais. 2008 metais vieno Rusijos laikraščio korespondentas pakvietė menininką duoti interviu ir jis nustebo sužinojęs, kad Rusijoje jis išpopuliarėjo dėl nuotraukų, padarytų iš kramtomosios gumos. Derėtis su Turkijos gamintoju, gaminusiu produktą be autorių teisių turėtojų leidimo, prireikė kelerių metų. Galiausiai „Kraft Foods“ (dabar „Mondelez International“) nusipirko Dandy Sakiz gamyklą ir atnaujino kramtomąją gumą, turėdama oficialias autorių teises.

Nepaisant to, kad pagrindinių veikėjų prototipų nebėra gyvų, komiksai „Meilė yra...“ tebeegzistuoja ir moko mus vertinti savo mylimąjį.

„Meilė yra visame, kas mus supa, tik reikia išmokti ją pamatyti“, – įsitikinęs menininko sūnus Stefano Casali.